Vilniaus universiteto Skandinavistikos centro lektorės Jūratės Kumetaitienės interviu su 15min.lt (Nuotrauka autorės)
„Nobelį Švedijos akademija jam paskyrė „už novatorišką prozą ir dramaturgiją, suteikiančią balsą tam, kas nenusakoma“. Ši žinia labai džiugina ir buvo laukta, nes J.Fosse – dramaturgas, romanistas, poetas, vaikų rašytojas ir eseistas – per 40 savo rašytojo karjeros metų laimėjo beveik visus Norvegijoje teikiamus apdovanojimus“, - 15min teigė skandinavistė.
Jo kandidatūra Nobelio premijai gauti buvo teikiama jau beveik dešimtmetį nuo 2011 m. Šis rašytojas yra fenomenalus tiek savo kūrybos apimtimi (sukūrė iš viso apie 70 kūrinių, iš kurių paskutinis romanas „Septologija“ susideda iš 7 knygų, kuriose yra aprašoma vienos savaitės įvykiai), tiek turiniu bei ypač muzikalia ir plastiška raiškos forma.
- Kaip prabėgo jo vaikystė Háugesiunde?
- Jis augo unikalios gamtos apsuptyje – kur aukšti kalnai, fjordai, dangus, atsispindintis vandenyje, nugairintos vėjo valčių pašiūrės. Vėliau šie vaikystėje matyti gamtos motyvai atsikartos jo tekstuose – ir romanuose, ir dramose, ir poezijoje. Dažniausiai pasikartojantys motyvai – vietinio kolorito detalės, kaip pavyzdžiui, fjordas, langas, laivas, lietus, žolė, baltas namas, bažnyčia, kapinės, vėjo nugairinta pilkai geltona pašiūrė valtims ant jūros kranto. Šią vietą galima būtų įvardyti kaip tipišką Vakarų Norvegijos peizažą. Savo interviu J.Fosse prisipažįsta, kad ir kur jis begyventų, ilgisi būtent jo - Vakarų Norvegijos peizažo, kuriame prabėgo jo vaikystė, bet ne kokios nors konkrečios vietos.
- Kada ir kodėl jis ėmėsi rašymo?
- Paauglystėje jis labai mėgo groti gitara, ja grojo nuo ryto iki vakaro. Su draugais buvo net sukūręs roko grupę. Dar dabar Strandebarmo (vakarų Norvegija) parduotuvės antrame aukšte kabo nuotrauka, kurioje J.Fosse - paauglys ilgais plaukais, scenoje grojantis gitara su savo grupe. Rašyti pradėjo nuo paauglystės, kai jam buvo 12 metų. Pradėjo kurti dainų žodžius, kurie virsdavo eilėraščiais. Jausdavosi išskirtinis menininkas, kurio niekas negali suprasti. Tai buvo tarsi būdas sumažinti atskirtį.
Pradėjęs rašyti, nustojo groti, bet tą ritmą perkėlė į kūrybą. Kiekvienas kūrinys turi savo ritmą, primenantį avangardinę muziką. Žodžiai sukuria gražų skambesį taip, jog tekstas tampa kaip partitūra. Tai žodžių muzika, kritikų dažnai lyginama su Johanno Sebastiano Bacho fugomis, kuriuose pagrindinė melodija vis pasikartoja įvairiomis variacijomis. Taip yra ir su J.Fosse tekstais: ritmiškai kartojami sakiniai, frazės, pavieniai žodžiai, kartais primenantys ar priedainį, ar fugos variaciją. Tai yra vienas iš pagrindinių J.Fosse kūrybos principų, išskiriančių jį iš kitų rašytojų.
Galima būtų paminėti dar vieną įvykį, kurį rašytojas apibūdina kaip vieną iš priežasčių, paskatinusių jį kurti. Būdamas septynerių jis paslydo ant ledo ir, kadangi laikė butelį, labai susižalojo ranką ir neteko daug kraujo. Gydytojams vos pavyko išgelbėti vaiko gyvybę. Tačiau ši akistata su mirtimi virto ypatinga patirtimi, nes važiuodamas į ligoninę jis virš savęs ir virš namų pamatė auksinę šviesą, sklindančią tarsi iš debesies. Visa tai buvo be galo gražu, berniuką apėmė džiaugsmas ir vidinė ramybė. Prie tos akimirkos dažnai yra sugrįžtama kūriniuose, J.Fosse ją įvardija kaip mistinę patirtį, paskatinusią kurti.
- Kas dar paskatino jį kurti?
Apie rašymo pradžią J. Fosse pateikia dar vieną versiją. Savo pranešimą „Tyli kalba“, skaitytą 2023 m. Švedijos akademijoje gruodžio 7 d., rašytojas pradėjo nuo to, kad būdamas paauglys labai bijojo garsiai skaityti prieš auditoriją. Jis prisiminė vieną įvykį mokykloje, kai mokytojai paprašius garsiai perskaityti tekstą, išbėgo iš klasės. Anot rašytojo, iš tos savo baimės jis paskui daug ko išmoko. Taip pat ir rašymo. Anot jo, literatūra jį išgelbėjo. Tai nebuvo būdas išreikšti save, tai labiau priminė išsigelbėjimo paieškas.
- Teigiama, kad J.Fosse yra dažniausiai statomas dramaturgas po Henriko Ibseno. Kodėl jo dramaturgija susilaukė tokios sėkmės?
- J.Fosse dramos išverstos į daugiau nei 50 kalbų ir spektakliai rodomi ne tik visose Europos šalyse, bet ir Brazilijoje, Australijoje, Kuboje, Kinijoje, Japonijoje, JAV teatro scenose. Dėl savo populiarumo jis yra laikomas šių laikų H. Ibsenu.
Kaip prozininkas J.Fosse debiutuoja aštuntajame dešimtmetyje romanu „Raudona, juoda“, o devintajame dešimtmetyje pradeda rašyti dramas ir išgarsėja visame pasaulyje. Po Nobelio premijos įteikimo Norvegijoje buvo sumanytas unikalus projektas J.Fosse garbei – Bergeno dramos teatre 40 geriausių aktorių skaitė visas 40 Jon Fosse dramų 40 valandų tiesiogiai ir jos buvo trasliuojamos tiesiogiai per Norvegijos televiziją. Klausantis jų žiūrovą pirmiausia įtraukia dramų kalbos muzikalumas ir ritmiškumas, jos primena muzikos kūrinius, dramos imponuoja savo raiškos forma ir originalumu.
J.Fosse dramose perteikiamos būsenos, ne charakteriai. Tai yra dažnai sutinkamos archetipinės situacijos: vyras sutinka moterį, jų santykiai arba vystosi toliau, arba nutrūksta, atskleidžiami tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai. Dramose jis nagrinėja pažįstamas kasdienes situacijas. Jos tarsi neturi pradžios ir pabaigos, tai tarsi momentas, išplėštas iš kasdienės aplinkos.
Visi personažai – pavargę, iškankinti nuolatinės baimės ir įtampos atmosferos. Kiekviena diena šiems žmonėms yra kankinantis laikas. Tai yra žmonės, kuriems nepakeliama būti čia ir dabar. Tačiau jie negali ir būti niekur kitur („Čia, kur jie yra, jiems ne vieta ir ne laikas būti“). Veikėjai patiria totalią vienatvę.
Ne tik veikėjai yra bevardžiai, bet ir veiksmo vieta. Ji yra universali, gali būti bet kur, kur gyvena bet kuris iš mūsų. Jo rašymas primena pusiau abstraktų paveikslą, haiku poeziją.
Mano manymu, tas dramų universalumas yra viena iš Jon Fosse populiarumo priežasčių. Jose yra kažkas archajiško ir modernaus viename, labai visuotina, atpažįstama ir žmogiška.
Jon Fosse dramose vyrauja pauzės, tyla, nutraukta kalba. Atrodo, kad kalba yra arti išnykimo ribos. Tačiau tuo pačiu kalba primygtinai primena apie save – vis kartojama ir kartojama, lyg viskas turi būti išsakyta. Ši įtampa tarp to, kas neišsakyta, bei intensyvaus noro tai padaryti yra bene vienas ryškiausių Jon Fosse kūrybos principų ir dar viena iš priežasčių, lemiančių jo dramų populiarumą.
- Kuo ypatingi Oskaro Koršunovo pastatymai Lietuvoje?
- Režisierius yra pastatęs J.Fosse dramą „Žiema“ net tris kartus – 2003 metais Oslo nacionaliniame teatre. O štai 2006 m. buvo ryžtasi dar didesniam eksperimentui. Kartu su kompozitoriumi Gintaru Sodeika jis sukūrė kamerinę operą „Vinter“ pagal to paties pavadinimo J.Fosse dramą, kuri buvo rodoma Vilniuje, šv. Kotrynos bažnyčioje. Ir trečią kartą – 2014 m. Italijoje.
J.Fosse dramoje „Žiema“ (2000) yra pasakojama apie atsitiktinį Vyro ir Moters susitikimą parke. Jie priklauso visai skirtingiems pasauliams, vyras yra atvykęs darbo reikalais į miestą, o moteris jį užkalbina parke. Moteris imasi iniciatyvos, jie atsiduria viešbučio kambaryje ir dramoje ima vertis jų tylūs jausmai bei tai kas galėjo tarp jų įvykti. Kaip ir kitose J.Fosse dramose, vienas visada laukia kažko iš kito, ir dažniausiai visiškai ne to, kaip tai būna įvardyta žodžiais. Tokiu būdu visos personažų replikos įgauna stiprų emocinį krūvį. Jų susitikimas yra ypatingas, dramoje jaučiamas meilės ilgesys ir tuo pačiu išryškėja begalinė jųdviejų vienatvė. O.Koršunovas apibūdina tai kaip „tylią meilę, kurią norėjosi prakalbinti“.
Ir jam tai pavyksta. Režisieriaus O.Koršunovo pastatymas yra labai originalus visomis prasmėmis. Manyčiau, kad tai yra vienintelis kartas, kai pagal J.Fosse kūrinį būtų sukurta opera. Operos solistai Sandra Jančaitė ir Vytautas Juozapaitis atliko savo partijas, o aktoriai vaidino laipiodami šv. Kotrynos bažnyčios palubėje, ties kupolais, primindami barokines skulptūras. Muzika ir bažnytinė erdvė labai praplečia spektaklio interpretacijos lauką.
- Su kokiais autoriais ir kodėl J.Fosse yra lyginamas? Kokioje pozicijoje jis yra literatūrinėje geografijoje?
- Kaip ir kiekvieno didžio rašytojo, J.Fosse įsprausti į kokius nors literatūrinius rėmus, priskirti kuriai nors konkrečiai literatūrinei krypčiai neįmanoma, o ir negalima, nes jis yra unikalus. Tačiau literatūros kritikai dažnai pristato rašytoją kaip postmodernų minimalistą, mistinį realistą. J.Fosse dažnai vadinamas postdraminio etapo skandinavų dramaturgijoje atstovu. Šiuolaikinės norvegų literatūros kontekste jis yra priskiriamas aštuntojo dešimtmečio, dar vadinamai Jan Kjærstad, postmodernistų rašytojų kartai, kadangi debiutuoja 1983 m. savo romanu „Raudona, juoda“.
Tos kartos rašytojams buvo svarbiausia atsiriboti nuo septintajame dešimtmetyje vyravusio socrealizmo, grįžti prie amžinųjų visuotinų egzistencinių temų, atsisakyti politizavimo savo kūriniuose, gilintis į žmogaus vidinį pasaulį, žaisti su skaitytoju.
Nors Jon Fosse kūryba yra labai naujoviška, originali, kai kurie literatūros kritikai lygina jo dramas su Samuelio Becketto, Eugène Ionesco ir kitų absurdo dramų kūrėjais, nes jose randama keistumo, absurdo nuojautos, hiperrealizmo. Dėl J.Fosse kūrinių tematikos, teigiama, kad rašytojo kūryboje jaučiamas didelis Martino Heideggerio, Jacqueso Derrida ir Theodoro W.Adorno, egzistencializmo ir kitų filosofinių teorijų poveikis. Pats J.Fosse prisipažįsta ir nurodo kvakerių religinį judėjimą, gnosticizmą bei Mesterio Eckeharto (1260–1328) raštus kaip svarbius šaltinius, dariusius įtaką jo vidiniam augimui, savimonės vystymuisi.
- Savo kalboje, skaitytoje Švedijos akademijoje, J. Fosse yra teigęs, kad literatūrinė kalba neinformuoja, ji yra apie prasmę, bet ne komunikaciją, ji turi savo individualią egzistenciją. Ką tai pasako apie jo literatūrinę poziciją? Kokie pagrindiniai jo kūrybos bruožai?
– J.Fosse savo kalboje teigia, kad kiekvienas jo „tekstas yra savarankiška visata, fiktyvi erdvė, atskiras pasaulis ar tai būtų drama, ar prozos tekstas, ar eilėraštis. Kiekvienas, skaitantis jo tekstą, gali patekti į tą atskirą pasaulį“.
Jo kūriniams yra būdinga intensyvi ribų tarp kalbos ir sąmonės, tarp sąmonės ir realybės analizė. Kaip ir buvo minėta anksčiau, jo kūriniuose atpažįstame universalias, bendražmogiškas situacijas, egzistencinius klausimus ir , anot J.Fosse , niekada nerasime pamokslavimo, nesvarbu, ar pamokslavimas būtų religinis, ar politinis, ar bet koks kitas. O tai, kas yra svarbiausia, nutylima, lieka neišsakyta bei sukelia nerimo ir įtampos jausmą.
Kalba jo dramose sukonkretina M. Heideggerio mintį, kad „ne žmogus reiškia savo mintis per kalbą, bet kalba reiškiasi per žmogų“.
Literatūra yra malda, rašo J.Fosse savo „Gnostiškuose esė“. Gal tai yra atsako viltis, kurio dėka egzistuoja tiek žmogus, tiek kalba, tiek menas? Tokiu būdu tas primygtinis kartojimasis J.Fosse tekstuose gali tapti noro būti išgirstam išraiška, tarsi malda.
Jon Fosse duoda atsakymą savo kūriniuose, kad tik menas gali išjudinti sielą ir pakyleti ją. Rašymą ir savo kūrybą Jon Fosse susieja su religija. Jau romane „Melancholija“ kunigas nurodo pagrindiniam personažui meną kaip erdvę, kurioje galima patirti dieviškumą.
Ir gal dar protinga tyla. Labiausiai jaudinantis dalykas jo kūryboje, anot kritikų, yra „povandeninės meilės srovės, tylinčios, tačiau neleidžiančios saves pamiršti meilės srovės“.
- Toje pačioje kalboje J. Fosse teigė, kad jis niekada nerašė, norėdamas išreikšti save. Kiek tame yra tiesos? Kiek apskritai įmanoma kūryba be saviraiškos dėmens?
– Savo kalboje „Tyli kalba“ Jon Fosse teigė, kad „jis niekada nerašė, norėdamas išreikšti save, o greičiausiai todėl, kad galėtų pabėgti nuo savęs.“ Rašytojas teigė, kad rašymas jį išgelbėjo. Jis prisipažįsta, kad buvo labai laimingas, išgirdęs, kad jo literatūra yra išgelbėjus ir kitus. Tai sakydamas, manyčiau, rašytojas nori pabrėžti, kad jam svarbu yra universalūs dalykai, apie kuriuos jis rašo, svarbūs yra kiti, ne jis pats.
Žinoma, negalime nuneigti, kad kūriniuose vaizduojamasis pasaulis remiasi rašytojo subjektyvia patirtimi. Trumposios prozos tekstuose „Vaizdai iš vaikystės“ galima atpažinti J.Fosse prisiminimus iš vaikystės ir paauglystės, nors tai ir yra fiktyvūs pasakojimai.
Kiek kūryba yra traktuojama kaip saviraiška priklauso nuo individualaus rašytojo požiūrio. Reikėtų atsargiau žiūrėti į ivairias kūrybos traktuotes, nes jos iš esmės neatskleidžia kūrinių vertės ir juo labiau nėra susiję su rašytojo talentu.
J.Fosse yra įsitikinęs, kad kūryba randasi iš ne iš uolaus darbo, bet yra kaip malonė, gimstanti iš įkvėpimo, nužengiančio iš nenusakomo slėpinio. Viename iš interviu jis teigia: „Rašydamas esu labai nuolankus ir dėkingas, nes perteikiu tik tai, kas man tarsi padovanojama, ateina iš aukščiau. Negaliu savęs versti rašyti, tada nieko nesigautų.“ Įdomus faktas, kad rašytojas 2013 m. tapo konvertitu, t. y. perėjo į katalikų tikėjimą kaip ir kita norvegų rašytoja, Nobelio premijos laureatė Sigrid Undset. Matyt, todėl dieviškumas, religija užima svarbią vietą jo kūryboje. J.Fosse iš kitų rašytojų išsiskiria tvirtu tikėjimu krikščionybe bei abejingumu opioms moderniojo pasaulio problemoms.
- Kuo J.Fosse aktualus lietuvių skaitytojui?
- J.Fosse yra aktualus nepriklausomai nuo tautybės ir geografinės platumos, nes rašo bendražmogiškomis egzistencialistinėmis temomis, kurio yra universalios. Lietuvių skaitytojai gali susipažinti su keliais jo kūriniais, kurie yra išversti į lietuvių kalbą. Labai rekomenduočiau visiems perskaityti jo apysaką „Rytas ir vakaras“ (2000, vertė Justė Nepaitė), kuri yra įtraukta į knygą „Vaizdai iš vaikystės“.
Jame skaitytojas gali pajusti J.Fosse kalbos grožį, muzikalumą ir taip jam būdingus pakartojimus bei panirti į labai subtilius egzistencinius išgyvenimus. J.Fosse viename interviu yra pasakęs, kad „Rytas ir vakaras“ (2000) yra „apie pirmąją mirusio žmogaus gyvenimo dieną“. Šio teiginio paradoksalumas, mano nuomone, gerai iliustruoja, koks yra kūrinys. Jis subtiliai balansuoja ant ribos tarp to, kas yra pažįstama, artima, ir to, kas nežinoma, paslaptinga. Jame gausu paradoksalių prieštaravimų, kurie atrodo mįslingi. Knygoje susitelkta ties dviem svarbiausiais pagrindinio personažo Juhaneso gyvenimo įvykiais – gimimu ir mirtimi. Tai, kas yra neįprasta, tai yra dėl pačios ribinės situacijos – gimimo ir mirties, kurios iš esmės yra nepavaldžios žinojimui.
Į lietuvių kalbą taip pat yra išverstas jo apsakymas „Ir tada lai ateina šuo“ (1993, vertė Titas Satkūnas), kuris dėl savo keršto tematikos, absurdo nuojautos gali priminti Edgaro Poe novelę „Amontiljado statinaitė“. Pagrindinis personažas nusprendžia atkeršyti savo kaimynui už tai, kad jis nušauna jo šunį. Reikėtų pastebėti, kad šis keršto motyvas atsikartoja ir dramoje „Numirę šunys“. Jon Fosse, kaip ir daugumoje savo veikalų, šioje novelėje, atskleidžia žmogaus vienišumą.
Viena iš pirmųjų vertėjų iš norvegų g. Alma Ločerytė-Dale yra išvertusi romaną “Alesė“ (2014), kuriame atgyja penkių kartų gyvenimai, netektys, ilgesys ir skausmas.